-…Dieve, paimk iš manęs išdidumą…
-Neimsiu…
-Kodėl, Dieve?
-Aš neimu išdidumo, jo reikia atsisakyti…

Štai tokią keistą išmintį išgirdau viename eiliuotame tekste, tuo metu kai labai gilinausi į išdidumo temą. Aš jau teoriškai suvokiau, kad man reikia būtinai šią būseną peržengti ir žinojau, kad tuometinė iliuzija, jog išdidumo temoje viskas yra gerai - manęs netenkina. Vardan savo tikslų buvau pasiryžusi eiti kiaurai. Ar esu pasiryžusi turėti savo tikslą labiau už bet ką, kas maišysis pakeliui ir stabdys? Taip!


Išdidumas

Tai apgaulinga, nepastebima būsena. Jei kas matėt filmą “Matrica”, ten pasakoja apie žmones, kurie nuo pat gimimo buvo pajungti kaip “baterijos” tik gulėti ir generuoti energiją. Jų protus valdė įdiegta programa, kurios dėka atrodė, kad jie vaikšto, veikia, valgo, mokosi ir daro viską, ką mes ir vadiname gyvenimu. Tačiau tiesa buvo ta, kad šie žmonės tik gulėjo nuo gimimo iki mirties toje pačioje kapsulėje ir generavo energiją. Kai mirdavo, juos išmesdavo į šiukšlyną, o kapsulėje apgyvendindavo naują gyvą kūną. Tokiam žmogui praktiškai nebuvo jokių šansų susivokti, kad jis yra mėgintuvėlio triušis. Jo smegenys pilnai tikėjo tuo, kad gyvena savo gyvenimą. Taigi išdidumas yra kažkas panašaus.

Pradžioje to beveik neįmanoma pastebėti pačiai. Reikia pagalbos. Labiausiai padeda įvairūs saviugdos ar dvasiniai mokytojai ir mus supanti aplinka. Ji tobuliausias veidrodis, rodo viską, ką turime viduje. Savo materealia išraiška ji praturtina, mūsų slepiamas net nuo pačių savęs, realybės detales. 

Nėra nieko ypatingo ar baisaus suvokti, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidžiu išdidumo būsenoje ir tai pamačius - keliauti aukščiau. 

Jei šiuo metu atrodo, kad visgi išdidumas yra netinkamas, gėdingas, gal net smerktinas - vadinasi protas kaip tik jame ir sėdi. Nes tik šioje būsenoje mes labiausiai vertiname, skiriame balus, bijome, ką apie mus pasakys, ką kiti pagalvos, kaip mus pačius įvertins. Tik išdidumas labiausiai bijo visų kitų žmonių nuomonės, komentarų, reakcijų. Todėl viena iš priežasčių, kodėl neverta užsibūti šiame jausme - susikuria milžiniškas atskirumas nuo žmonių. 

Jei esu atskira, tada savaime gyvenime vyksta įvykiai, kurie šią būseną įgyvendina. Sakykim, visi kažkur važiuoja kartu, bet man nepavyksta. Planuoju turėti daug klientų, bet niekas neperka mano prekių. Norėčiau daugiau leisti laiko su draugėmis, bet nei viena neturi laiko man. Einu spręsti darbo problemos, bet niekas nenori padėti. Taip, po truputį, žmogaus prote gimsta negatyvus pasaulio vertinimas: visi žmonės galvoja tik apie save; kiekvienas žiūri savo kiemą; niekas nepadės, jei pats sau nepadėsi ir pan. Bet tai nėra pasaulio tiesa. Tai yra tavo vidinės būsenos matereali išraiška. 

Kai aš po truputį nusikrapščiau savojo išdidumo pusnis, kardinaliai pasikeitė kitų žmonių elgesys. Visi pasidarė mieli, paslaugūs, sąžiningi, nuoširdūs. Kur aš einu, ar į parduotuvę, ar į banką, ar važiuoju į užsienio kelionę - žinau, kad manim pasirūpins. Ko man beprireiktų, visi skubės į pagalbą. Pasaulis gražus, draugiškas, pasitarnaujantis, atviras, išmintingas.  





Išdidumas tai:
1.Jausmas, kad padariau ir nesu tikra, ar kada galėsiu pakartoti.Vienetiniai pasiekimai. 

Ar turi kokią mėgiamą istoriją, gal net dvi ar tris, kurias pastoviai pasakoji žmonėms, kaip savo pasiekimų viršūnę, savo linksmybių topą, gal atvirksčiai, nelaimių rinkinį? Konkrečiai man taip buvo su mano išspauzdintom knygom. Pagavau save, net neklausta, vis randanti progą papasakoti, kad esu parašiusi pora knygų, labai sėkmingų bestselerių. Supratau, kad kažkur giliai nebetikiu, jog tai pavyks pakartoti, todėl riboju save šiais pasakojimais. Nustojau tuo tikėti, kaip išskirtiniu mano gyvenimo atveju ir pasakoti apie tai nustojau, nebent kas klausinėja.

Jei užsibūni šiose išskirtinėse istorijose, nebeleidi sau tobulėti, nebeleidi sau pakartoti dar šimtus tokių įvykių ir net dar geresnių ir idomesnių, laimingesnių, sėkmingesnių, nuostabesnių.


2.Jausmas, kad esu teisi, kad žinau, kaip turi būti, žinau geriau - jie nieko nesupranta.

Na, šiame žinojime tai pragyvenau trisdešimt tris metus garantuotai. Neturėjau autoritetų, nes pati pastoviai viską “žinojau”, kaip kas turi būti. Atsimenu, kad net vaikystėje, stoviu prie lango ir vis kartoju pamačiusi kiekvieną vaiką kieme:

-šitas kvailys, šitas irgi, ir šitas…


Mama, eidama pro šalį, paklausė, kodėl aš visus taip vadinu? Tada taip aiškiai prisimenu, kad tikrai susimąsčiau, o kodėl aš juos taip įvardinau? Juk nėra net jokio konkretaus pagrindo. Vaikai su manim malonūs, žaidžiam kartu pastoviai, aš pati sau atrodžiau daug labiau išskirtinė už juos. Mane tai lydėjo nuo vaikystės. 


3.Esu geresnė arba blogesnė už kitus. Savęs menkinimas, nužeminimas irgi yra išdidumas.

Vienas polius - aš esu pasaulio bamba. Kitas - esu visiška duobė, pati prasčiausias ir blogiausia, menkiausia, nesvarbiausia, nelaimingiausia, man tai nieko nereikia, arba man kaip visada nesigauna nei tobulai, nei niekaip…

4.Jei ima noras užsiminėti sarkazmu, pašaipa, šmaikštūs “nekalti” juokeliai taip pat užsiskaito. 

Dažnai matau, kaip žmonės net nepastebi, jog nuolatos šaiposi iš aplinkinių, artimųjų, darbo kolegų, net savo vaikų: - šiandien miegojai kaip lokys žiemą, žirglioji per pievą kaip gandras, pilvas išsipūtė kaip arbūzas, žvengi kaip arklys…

5.Didžavimasis, kad esi kuo nors išskirtinė. 

Net jei tai tik, kad esi moteris, o ne vyras. Jūs vyrai tokie, o mes moterys tokios… Išsireiškimai: mergos, bernai, diedai, bobos… Iš kokios būsenos būtent taip vadini? Ne žodyje esmė, bet tavo savijautoje. Kai yra dėl ko didžiuotis, tada pradedi save vertinti, kad dėl to esi tikrai verta šio to gyvenime. O tada reikia pastoviai save lyginti su kitais ir tikrinti, ar vis dar verta, ar tai nepasikeitė. Prasideda kančia ir užburtas ratas. Dėmesys ir energija kreipiami ne į laisvą veiksmą, džiaugsmingą kūrybą, bet vertinimą, tarsi priešų stebėjimą. 

Man tikrai taip buvo labai ilgą laiką, konkrečiai, moters grožio ir išskirtinumo srityje. Puikiai atsimenu, kaip ateidavau į bet kurią vietą, kur yra daugiau kitų moteriškos lyties atstovių ir mano protas iš karto pradėdavo visas vertinti. Surasdavau kiekvienos trūkumų ir pasidžiaugdavau, kad aš vis dar esu pati pačiausia šiame ratelyje. Tai tikrai kėlė tiek daug vargo. Reikėjo nuolatos stengtis kažkaip užtikrintai atrodyti. Bijoti, kad nepasakyčiau kokios neprotingos frazės. Drebėti, kad niekas nesuprastų, jog tik vidutiniškai kalbu angliškai. Stengtis ir vaidinti kažkokį keistą spektaklį, kuris visai nebuvo apie mane, bet apie mano įsivaizdavimą, ko galbūt kiti iš manęs norėtų. Ar jaučias,i kaip tai painu ir net parašytą sakinį sunku suprasti? Tai kaip sunku tada gyventi kasdien pagal tokį šabloną.

Išėjus iš šios išdidumo formos gyvenimas keičiasi. Dabar aš daug labiau save priimu tokią, kokia esu. O aplinkines, sutinkamas moteris tiesiog myliu, žaviuosi. Pradėjau net nebematyti, nepastebėti, kaip jos apsirengusios, susišukavusios ar pasidažiusios. Matau tą vidinį jausmą, susipažįstu, grožiuosi ir tiek.

6.Teisimas. 

Kaip jis taip galėjo? Kaip įmanoma šitaip pasielgti? Jie visiškai nesuvokia, ką daro… Taigi tai yra savaime suprantama…

Ilgai vadavausi nuo šios konkrečios išdidumo pakraipos. Vertinimas ir teisimas man buvo taip įprasta, kad net nesuvokiau, jog įmanoma gyventi kitaip. Pastebint kas vyksta, suvokiant, bet nekomentuojant visko tik per savo matymo tašką. 

7.Pavydas. 

Daug žmonių sako, kad nereikia pavydėti, bet kodėl, taip ir nepaaiškina. Pavydas, vėlgi, kuria trūkumą. Protas mąsto, kad tarsi Visata, pasaulis yra riboti. Tarsi jei tai turi kitas - man jau neliko, neužteks. Pastoviai laikant trūkumą pasąmonėje, trūkumas ir kuriasi gyvenime. 

Pirmoje knygoje aprašiau, kaip aš susižavėjau savo mentorium, Steve Stepanoff ir kai pagaliau išsiaiškinau, kad mūsų santykiai yra mokinės ir mokytojo. Po kiek laiko suvokiau, kad aš galiu leisti sau sukurti lygiai tokį patį vyrą, tik dar patobulintą. Tai, kas man nepatinka jame, perdėlioti savaip, kaip tikrai aš norėčiau. Kaip pamatą pasiėmusi Steve Stepanoff personažą, susikūriau būsimą savo vyrą, Rytį Lukoševičių (procesas aprašytas pirmoje mano knygoje AŠ+MB=AŠ). Juokingiausia, kad neįmanoma užneigti šio mano kūrybos fakto, nes kai susipažinom ir net kai ištekėjau už Ryčio, jis dar buvo programuotojas. Tačiau “nesuprantu kodėl” jį taip traukė mokyti žmones. Dabar jis nuostabiai gabus, dirbantis pagal visišką pašaukimą saviugdos, sąmoningumo lektorius, asmeninis instruktorius, mokytojas.

Taigi nėra reikalo sėdėti pavyde, galima eiti aukšiau ir laisvai kurti tai, ko norisi. Visiems visko yra visiškai po lygiai. Tiesiog vieni pasiima ir džiaugiasi, o kiti, šiuo atveju, pavydi ir sustoja, nebejuda tikslo link. Net ir kitais išdidumo atvejais galioja ta pati taisyklė. Jei dažnai jame užsibūnam, nepajudam bent jau iki drąsos, tai nieko nesukuriam, labai mažai įgyvendinam. O tik sukamės ir sukamės savo užburtuose ratuose. Pokyčiai tada vyksta labai maži ir lėti.


8.Viskas, ką žinome apie save, kaip asmenybę.

Aš esu tokia ir tikrai nesu anokia. Moku tą, tas man nesiseka, nemoku ano, tai man sunku, to nemėgstu. Mes tikime, kad esame šios istorijos. Šiuos prisiminimus tapatiname su savimi ir vėl taip ribojamės nuo galimų naujovių, pokyčių. Tai trukdo keistis, eiti į priekį. Ar tu tikrai esi visos tos mintys, besisukančios galvoje, ar jas tik pastebi?

Vėl uždaras ratas. Viena ranka laikausi už to, kas man nepatinka, o kita ranka stumiu ir stengiuosi pakeisti. Negaliu pakeisti, nes pastoviai laikausi. Sakykim, visiems pasakoju, kad man sunkiai sekasi mokytis kalbas, bet tuo pačiu, norėčiau jas geriau išmokti. Bet kaip išmoksiu, jei reikia pateisinti savo besilaikomą įvaizdį, kuriuo taip šventai įtikinėju aplinkinius?


9.Noras būti gera ar bloga. 

Iššvaistome milžinišką kiekį energijos besistengdami save kontroliuoti,  atitikti pasirinktą vaidmenį. Paklausk savęs paprasto klausimo: “Jei 100% žinai kad esi gera, ar bandytum įrodinėti, kad tikrai tokia esi?”

10.Depresija - taip pat yra išdidumo forma.

Milžiniškas noras išlikti teisia savo prastoje, liūdnoje istorijoje. Protas kartais netgi pasiūlo savižudybę, nes nebegali niekaip išbūti tame niūriame, nuolatiniame pasakojime. Aš žinau, kad yra labai blogai. Geriau mirsiu, bet liksiu teisi su savo praeities pasakojimu.

11.Žinojimas, kas yra gerai, o kas - blogai.

Tai atneša labai daug kančios ir skausmo. Nes jei kažkas yra gerai, tai to bandau laikytis ir traukti į save. O jei kažkas blogai, tai stengiuosi to nejausti ir stumti nuo savęs. Abiem atvejais lieku visada trūkume. Aš noriu tai gauti arba noriu to nejausti. Abiem atvejais negaliu jaustis laisvai, nes nėra ramybės, bet pastovus norėjimas.

12.Apsimesiu kad sutinku, bet darysiu, kaip man tinka.

Aš esu didvyrė, as esu geresnė, gudresnė, teisi… Nenoru turėti nieko bendro su šiais žmonėmis. Esu per daug užsiėmusi svarbesniais dalykais, kad gaiščiau laiką su tavim. Kaip jie drįsta, kaip tu drįsti. Tau čia ne vieta, tik aš galiu tai padaryti teisingai…




Jausmų skalėje nuo sunkiausio iki aukščiausio (kyla iš apačios į viršų), būsenos atrodo taip:

9.Taika – aš esu tobulas, užbaigtas, pilnas. Visi ir viskas yra dalis manęs. Viskas yra tiesiog tobula. 

8.Priėmimas – jokio noro kažką keisti. Jokių skirstymų į gerą ir blogą. Viskas yra gerai taip, kaip yra. Viskas gražu taip, kaip yra. Aš galiu ir mėgaujuosi viskuo taip, kaip yra.

7.Drąsa – aš esu šaunus, tu esi šaunus ir vienas kitam padėsime. Ko norėsite – gausite iš savęs. Tai gebėjimas judėti – daryti, keisti gyvenime tai, kas būtina, be baimės ir jokio delsimo. Pasiryžimas paleisti ir judėti į priekį.
————————————————————————————————————————
6.Išdidumas – noras išlaikyti savo statusą. Nenoras pasikeisti ir draudimas pakilti kitiems aukščiau savęs. O kai mes ką nors padarom, labai prisirišam prie to ir ieškom pritarimo iš kitų.

5.Pyktis – noras įskaudinti ir sustabdyti kitą, bet delsiam. Laikome tai viduje arba nesiryžtam žengti to žingsnio.

4.Aistra – troškimas turėti – noras. Alkis pinigams, daiktams, žmonėms, bet nelabai ryžtingas. Su nuojauta, kad mes negalime arba nenorime to turėti. Siekiame, bet nesijaučiame to verti. 

3.Baimė – noras įskaudinti kitą, bet neišdrįstame, nes kitas mums gali padaryti dar skaudžiau. Norime kažką pradėti, bet delsiam, nes manome, kad bus sunku.

2.Sielvartas – mes norime, kad mums kažkas padėtų, nes manome, kad patys to negalime. Esame bejėgiai, todėl verkiame ir meldžiame, kad kažkas kitas tai padarytų už mus.

1.Apatija – noras yra miręs. Iš noro nėra jokios naudos. Visko vengiame ir vaidiname silpnus, kad mūsų tik neįskaudintų.

Kurioje būsenoje praleidi daugiausiai laiko? Beja, jos gali labai ryškiai mainytis atsižvelgiant į tam tikras sritis. Sakykim, santykiuose dažniausiai būni išdidume, bet veikloje, darbuose iš karto šoki į baimę ar net apatiją. Arba atvirkščiai. 

Išdidumas yra prieš pat ribą, nuo kurios prasideda laisvė veikti, gyventi, patirti, džiaugtis.

Kodėl mes neinam iš išdidumo auksčiau? Nes ten jau jaučiamės visai neblogai! Tai paskutinė, aukščiausia būsena, iš esamų sunkiųjų. Galima sakyti - geriausia iš blogiausių. Todėl mes ten jaučiamės gerai. Kaip minimum, ten jaučiamės teisūs ir susipainioja, nes galvojam, kad esam drąsūs. Bet tai lengva patikrinti. Drąsoje žmogus veikia nepaisant nieko. Jis jau nebijo ir neturi jokių pasiteisinimų. Jis pamiršo visus: “Ką apie mane pagalvos, ką jie pasakys, kažkaip nepatogu, na aš galėčiau, bet manau neverta, man nepavyks, nes neturiu laiko, man nepasiseks, nes niekam nesiseka šioje srityje ir t.t. ir pan.” 


Jei turi gyvenime situaciją, kur tarsi žinai, kaip reikėtų daryti, ką norėtum nuveikti, bet eina dienos, mėnesiai, gal net metai ir nieko taip ir nepadarai. Tai labai daug šansų, kad toje srityje tiesiog pasilikai išdidume ir nežengi į drąsą. Kuri veikia po mažą ar didelį žingsnį, jai nerūpi jokie pasiteisinimai, ji tiesiog jų net nepažįsta. Ji kaip mažas vaikas. Pamato, kad nori ir eina pasiimti. Mamos ar tėčio pasakojimai, kodėl reikėtų šį norą atidėti ateičiai - jai netinka. 

-Noriu ledų?
-Dabar šalta, kai bus vasara…
-Noriu ledų!

Šioje situacijoje tėvai yra baimėje ir pergyvena, kad vaikas nuo ledų susirgs, nes nukritusi oro temperatūra, bet vaikas yra visiškoje drąsoje, o gal net aukščiau, jis suvokia, kad nori ledų ir net tvirtai žino, jog jam nieko neigiamo neatsitiks dėl jų valgymo. Aš esu tokioje ledų situacijoje jau buvusi dešimtis kartų. Kai pastebiu, kad tiesiog aš bijau, bet šios baimės mintys nėra tikros. Jei bijosiu, laikysiu tas mintis prote, tai ir įgyvendinsiu jas, viskas taip ir išsipildys. Vaikui nupirksiu ledų ir jis paskui sirgs. Atleidžiu tas baimes, palipu aukštyn jausmų skalėje, ir viskas! Pati matau, kad jie neprivalo dabar įgyvendinti mano karštąjį norą, suvalgius ledų pasijusti prastai. Mano vaikai eina lietingą lapkričio mėnesį gatve be pirštinių ir valgo ledus. Dar niekada nebuvo, kad jie po to sirgtų. Šiaip, jie visai neserga. Mes net termometro neturim namie. Ir jokių vaistų niekada neturėjom ir jų nėra net ragavę. Nes baimės mintis aš pastebiu dažnai, pačioje jų kūrybos užuomazgoje. 



Drąsa

Pirmoji iš aukščiausių būsenų, iš karto po išdidumo, yra drąsa. Tai labai gera naujiena. Nes drąsa yra pirmoji emocija, kurioje jau atsiranda begalinis pasaulio palaikymas, lengvumas, malonumas, energija viskame, ką darai, ką veiki.

Svajonę turi? Tu ja tiki? Tikrai jos nori? Tai kokių turi pasiteisinimų, kad neįgyvendinti jos šiandien? Ką kas dieną pasakoji sau, jog negali daryti vardan savo tikslo? Štai su tokia energija veikia drąsa. Ji negyvena didelėmis valios pastangomis, bet eina iš natūraliai plaukiančio veiksmo. 

Jei užsiimame savęs pažinimu, tobulėjimu, bet nepaleidžiam išdidumo, tai sukamės ratais ir viskas vis kartojasi ir kartojasi. Mažai progreso vyksta. Nes neinam aukščiau. Nežiangiam kiaurai, nepaleidžiam to inkaro, prie kurio prisiglaudus yra saugu ir pažįstama.

Nepakylam iki vidinės drąsos. Pasiliekam vertinimą, kas, kaip, kodėl turi būti, kaip neturi būti. Galima kabėti tame metų metais. Iš to ateina daug nusivylimo, nepasitenkinimo. Išdidumas pataria viską  mesti ar net nepradėti.

Smagu yra suvokti, kad šiuo metu didžiąją gyvenimo dalį praleidau išdidume, nes vadinasi trūksta labai nedaug. Tik vieno laiptelio iki stiprios srovės, kuri mane tuoj tuoj palaikys, globos, džiugins tiksluose, veiklose, idėjose, kūrybiškume, gerovėje.

Jei šiuo metu ateina minčių, panašių į tokias:
-Valio, aš esu taip arti drąsos, aš džiaugiuosi, kad pamačiau savo išdidumą ir dabar jau tuoj keliausiu šiek tiek aukščiau. Tai sveikinu, jūs jau esate drąsoje! Jau perėjote tą mažą laiptelį.

Bet jei, kol kas, turit panašių minčių į šias: keistai rašo ta Jurga. Na taip, aš gal ir buvau kažkada išdidi, bet dabar, tai jau viskas tvarkoje su manim. Aš šiaip jau puikiai save pažįstu ir esu gera, miela, tikrai išdidumo tema ne man. Pažįstu tokią moterį, ji tai tikrai išdidi, bet juk aš į ją nepanaši visai… Visos panašios mintys dar vis rodo išdidumo būseną.

Kodėl iš viso reikia į tai gilintis? Kodėl verta apie tai rašyti, skaityti ir keisti? Iš pradžių man mano išdidumas patiko. Aš visiškai nenorėjau jo paleisti. Kaip gi aš gyvensiu be jo? Aš net didžiavausi, džiaugiausi, kad taip, esu išdidi, taip skoningai tai darau, stilingai, su pagarba sau, na, ir kiti mane labiau gerbia, savimi džiaugiausi ir buvau labai patenkinta. Tai tarsi man teikė pasitikėjimo. Buvo mano identitetas, asmenybės dalis.

Tačiau, tuo pačiu, pastoviai žavėjausi žmonėmis, kurie natūraliai yra tokie paprasti, tokie mylintys. Aš juos pastebėdavau per tai, kad jų neįmanoma įžeisti. Kartais būdavo situacijų gyvenime, kai išgirstu, jog taip kažkas aštriai pakomentavo, pakritikavo kokį žmogų. O šis visiškai nesusigūžė, neįtūžo, bet su nuoširdumu, paprastumu atsakė, paaiškino, su vidine šypsena, be jokio noro atsikirsti tuo pačiu.

Vieną kartą pati buvau tokio įvykio gyva liudininke. Sėdėjau vasarą prie apskrito vakarienės stalo pasakiškame, ekologiško Prancūzijos Alpių ūkio, sode. Mes ten buvome susirinkę praleisti savaitę laiko su nušvitusia mokytoja Pamela Wilson (beja, iki nušvitimo, ji anksčiau labai ilgus metus buvo nuostabi emocijų paleidimų metodo instruktorė).



Tai pirmasis vakaras, kai visi įsikūrėme ir susirinkome vakarieniauti. Pasakysiu atvirai, po visų dienos kelionių iki pat šio nuošalaus ūkio, buvom labai išalkę, o maistas tą vakarą pasitaikė labai keistas, neįprastas ir beveik neskanus. Valgiau, nes buvau tokia alkana, kad būčiau suvalgiusi beveik bet ką, ką tik galima vadinti maistu. Visi taip pat mandagiai darė lygiai tą patį. Kadangi aplinkui vien užsieniečiai, mes keturi tautiečiai persimetėm lietuviškom frazėm, ar tikrai nelabai skanu, ar tik taip atrodo. Pasitvirtinom, kad nesivaidena. Ir staiga vienas prancūzas, prie visų, pakankamai pagarbiai, bet vistiek su išreikštu nepasitenkinimu, mokytojai sako:

-Pamela, neskanus maistas jūsų suorganizuotoje sodyboje!
-Tikrai? O kokio maisto tu norėtum?
-Na…aš norėčiau…Jei jau norėčiau…Tai gal picos…

Jau net aš jaučiau kažkokius gerklę griaužiančius pojūčius nuo šio dialogo. Kaip gi čia taip? Nušvitusi, gerbiama mokytoja. Kaip jai galima ar negalima sakyti apie maistą jos sodyboje? Geriau juk tylėti…O dabar štai pasakė, kas bus, kaip ji sureaguos, gal prasidės konfliktas…

Pamela nusišypsojo, labai ramiai pakėlė ranką ir su ja atliko tarsi burtų būrimo mostą virš prancūzo lėkštės, kur buvo nesuvalgyta jo vakarienė. Taip rankomis burdama ji ištarė:

-Šiu, šiu. PICA…  ir dar plačiau nusišypsojo. 

Mane aplankė didelė nuostaba, nes supratau, kad aš niekaip negalėčiau būtent taip sureaguoti į panašią situaciją. Supratau, kad nesu dar gyvai mačiusi žmonių, kurie taip jaustųsi. Gal visa tai man sunku aprašyti tinkamai. Bet mokytoja neturėjo nei krislo, nei žiežirbos agresijos, nepasitenkinimo ar kokio kito nemalonaus ir nuslėpto jausmo. Jautėsi, kad ji labai atjaučia šį vyrą, jog jam neskanu, bet tai niekaip jos nekabina, neįtakoja. Šioje situacijoje ji tik gali su atjauta pabandyti jį pralinksminti, suvaidindama, jog iš jo vakarienės išbūrė geidžiamą picą. Visa tai jai nesukelia jokio nepatogumo prieš kitus žmones, nėra jokio asmeninio savęs kaltinimo ar graužimo, ar susijaudinimo, jog kažkas vyksta netinkamai. Nėra vertinimo, yra tik situacijos stebėjimas. Ir tai ne apatija. Greičiausia,i ji imsis kažkokių veiksmų, bet su lygiai tokia pačia meile, džiaugsmu, lengvumu. 

Visi labai atsipalaidavo, pasijuokė, prisipažino, kad tikrai nelabai skanu. Mes taip pat pasijutome esantys  priėmime to, kas vyksta. Taikoje su tuo, kas jau yra. Man tai buvo įpatingas patyrimas suvokti, kad aš dar nesu ten, kur gyvena ši moteris. Mano emocinė skalė makaluojasi visai kitur. Tokia priėmimo, taikos būsena. Visas kitas dienas maistas buvo nuostabus. Greičiausiai mokytoja atliko reikiamus veiksmus, pasišnekėjo su virėjais.


Gera žinia ta, kad išdidumas nėra kažkas, kas prie manęs prilipo ir neįmanoma nuplėšti. Mes jo laikomės patys. Nes bijom. Kitose būsenose jaučiamės prasčiau. Išdidume savijauta jau visai pakenčiama, jei lyginsim su baime, apatija, sielvartu. Tuo pačiu neramu, nesinori eiti toliau. Į meilę, priėmimą, ramybę, laisvę.

Eikvojam visą savo energiją, kad įrodytume, jog esame teisūs. Kad mūsų požiūris yra teisingas. Bijom tai paleisti, nes atrodo, kad nustosim tobulėti, augti. Aš žinau, kad taip yra, žinau, kad taip teisinga. Žinau, kaip man būti gerai. Žinau, kad turiu tai gauti, pasiekti įrodyti, kad save mylėčiau. Visą gyvenimą laukiam, kad kiti patvirtintų, kiek esu gera ar bloga. Nuolatinis tikrinimasis su aplinka. Kas iš to gaunasi? Nekontroliuoji savo gerumo, nes tai atiduodi aplinkai. 

O jei netikėtai aplinka nepatenkinta? Kartais tėvai, mokytojai, elgdavosi nenuosekliai, už tuos pačius veiksmus girdavo, kitu atveju peikdavo. Lauki, kol kiti patvirtins, kiek esi gera ar bloga. Padarei ką nors ir žiūri, kaip jie reaguoja. Vadinasi, niekada nežinai į priekį, už kokį veiksmą tave pasmerks. Darei gera, o jie nereagavo taip, kaip turėtų, pagal tavo įsivazdavimą. Liko nepatenkinti. 

-Tu toks energingas ir daug kalbi, pasakoji - kaip nuostabu!. 
-Gal gali nors truputį patylėti? - tai kalbėti ar tylėti? Pasakykit, kokia man būti, ko jūs tikitės ir tada aš taip ir darysiu. Ši strategija neveikia.

Labai, labai dažnai, būtent išdidumas painiojams su drąsa.

Drąsa - aš esu pasiruošęs, galiu! Galiu išklausyti; galiu reaguoti tinkamai; galiu tai padaryti; bendradarbiaukim; dabar tinkamas laikas; galiu iš to pasimokyti; galiu lengvai paprašyti, kad kiti man pagelbėtų. Jei aš susimausiu - na tai kas; man pavyks; mes rasim, kaip tai padaryti; nepabandęs – nesužinosi; padarysiu lengviausia, ką galiu; tai lengva lygiai tiek pat, kiek atrodo, kad sunku. 

Taikos mintys - mes esam viena; nėra nieko atsitiktinio; tiesiog tobula; viskas yra puiku. Dažnai taip jautiesi? Ar tai tavo istorija? Bent akimirkų, kur taip jaučiamės, tikrai turėjo būti. Vadinasi, tai yra, tačiau viršų ima kitos būsenos. Mes žinom, ką reiškia patirti taiką, bet pamirštam. Neužsibūnam.

Ar gali pastebėti, kad tik tavo istorijos tau neleidžia gerai jaustis? Istorijos gali likti, bet nustok jomis tikėti. Ką man reikia padaryti, kad būti geru? Ar gali pasveikinti šią istoriją? Pasveikinti bet kokį norą, ką nors su tuo daryti? Pasveikinti šį jausmą, kaip asmenišką, kiek jis tau atrodo asmeniškas? Ar galėtum pasveikinti harmoniją, ramybę?  Ar gali patikrinti, o ką patiri čia ir dabar, jei nekreiptum dėmesio į mintis, istorijas, atsiminimus, kūno pojučius? Kas yra čia ir dabar? Tai ar gali leisti sau ilsėtis kaip tai, kas yra už šių istorijų, kaip tai, kas tu visada esi? Ar dar gali patikėti ta mintimi, kuri buvo pradžioje, ar tikrai ji dar tikra?

Kai mes paleidžiam išdidumą, mes pradedam po truputį judėti į drąsą.  Link jos per jėgą nekeliaujam. Nėra tokio būdo, kad susiėmiau, pavariau, pasistengiau ir bus drąsa. Yra natūralus judėjimas, kaip ir pati drąsa yra mums visiems natūrali, tik dažnai pamiršta.



Prieš metus išgirdau, kad yra labai palanku atsiklaupti ant kelių prieš tėvus ir paprašyti atleisti už viską, kur aš buvau neteisi, nenuoširdi, užspaudusi tiesą, neišsakiusi, kaip jaučiausi, neatlikusi savo pareigos, nebuvusi jiems dukra. 

Na, kad ir geri santykiai su tėvais, klauptis prieš juos ant kelių ir atsiprašyti už savo netinkamą elgesį, sukauptą per visą gyvenimą - jau kelia šiokį tokį pasipriešinimą. Tačiau jei santykiai vidutiniški ar prasti, tai juk užsikuria minčių avilys:

-Kokia nesąmonė! Kam to reikia? Tai nepadės! Tai neveikia! Tegul jie prieš mane klaupiasi. Jie nesupras. Ką jie pasakys? Aš juos tik išgąsdinsiu t.t. ir pan.

Mano galvoje šis avilys taip pat sudūzgė gan garsiai. Bet aš jį iš karto ir pastebėjau. Išdidumo bitės triukšmauja, bet drąsa į tai niekaip nereaguoja. Drąsoje, taikoje, joks vaikas nebijo prieš savo mamą ar tėtį atsiklaupti. Kad ir kokie jie buvo, kad ir ką padarė. Žodžiai tada liejasi natūraliai nuoširdūs. Nereikia jų bandyti surasti:

-Mama, tėti, aš jus myliu. Jūs davėt man gyvybę, esu tokia dėkinga, tokia laiminga, kad gyvenu jūsų sprendimo dėka. Leiskit atsprašyti už viską, kur buvau nepagarbi, nejautri, neišsakanti to, kas man svarbu, nemokanti bendrauti taip, kaip dukra bendrauja su savo tėvais…

Mokymai teigė, kad jei atsiklaupsiu prieš mamą - susitvarkys santykių ir sveikatos sritis. Jei prieš tėtį - susitvarkys finansai. Mano tikslas turėti harmoniją visose svarbiausiose gyvenimo srityse, aš jų žinau net dvylika. O sveikata ir finansai buvo tarp prioritetinių. Bet net ne tame esmė. Kai pamačiau, koks užvirė minčių ir puikybės puodas, supratau, kad tuoj jį nugesinsiu. Aš esu šeimininkė to, ką darau ar nedarau, jokios baimės mintys, išdidumas man neįsakinės. Paleidžiu ir lipu  aukštyn. 

Truputį paplanavau, kaip aš tai padarysiu, ir viskas pavyko nuostabiai. Atsiklaupiau, kai buvau svečiuose pas tėvus, kai jie abu buvo viename kambaryje, kai tiesiog iš pokalbio išėjo kalba apie naujai sužinotą informaciją ir kad aš noriu atlikti tokią praktiką dabar. Visi trys apsiverkėm, nusiridenom akmenis nuo širdučių ir toliau užsiėmėme savo reikalais. Nei labai sureikšminom, nei kažkaip išskyrėm, kaip neeilinį įvykį.

Štai taip veikia drąsa. Ji nebijo nieko. Ji mato tikslą ir veikia dėl jo. Pasiekia ir eina toliau.

Jei esi išdidume, tai nuolatos milžiniškus kiekius energijos eikvoji savo reputacijos, įvaizdžio saugojimui. Taip pat priežiūrai, kad tik niekas neįžeistų, neįskaudintų, nenuteistų. Tada pagrindinė tavo energijos tėkmė eina ne generuoti to, kas tau svarbu, bet palaikyti to, ko nei tau, nei kitiems nereikia. Tarsi gandras vietoj to, kad suktų sau savo lizdą, imtų vaikščioti po artimiausią kiemą ir stebėti ar tik niekas apie jį prastai nepagalvojo,, nepasakė. O jei taip nutiko, tai gal verta pasiginčyti, įrodyti savo tiesą, pasiteisinti, atstovėti savo nuomonę. Kai galvoji, jog taip galėtų elgtis pauštis – atrodo kaip miliniška, juokinga nesąmonė. Tačiau sau mes laidžiame nuolatos taip gyventi.

Drąsoje nėra jokios abejonės, ką reikia daryti, stabdžių ar apatijos. Ji veikli ir išraiškinga. Jei neaišku, ką daryti, suprantama, yra kur sužinoti, paklausti. Veiksmai daromi su vidine ramybe, atjauta, lengvumu, priėmimu.

Jurga Adomo


p.s. Šį įrašą paruošiau klausydamasi savo vyro Ryčio Lukoševičiaus paskaitų ir įliedama visą asmeninę patirtį. 

Artimiausi internetiniai mokymai, kuriuose bus galima išmokti paleidimų metodikos, pasiklausyti tokių paskaitų ir  daug daugiau, prasidės lapkričio 26 d.. 

Aprašymas ir registracija čia: 





2

Peržiūrėti komentarus

Įkeliama